SODININKŲ BENDRIJA "JUDRĖ"12:06 Šilinis viržis – ne tik rudens puošmena | |
Niekada neišsiskleidžiantys žiedai Vaikštinėjant po smėlingus, sausus miškus, lankantis retuose pušynuose, aukštapelkėse, durpynuose, pamiškėse ir tyrulinėse pievose, negalima nepastebėti populiarių erikinių šeimos laukinių ir puošnių augalų – viržių. Jų būna įvairių veislių, skirtingų spalvų ir dydžių. Dekoratyvūs ne tik viržių žiedai, bet ir lapija. Ji gali būti nuo šviesiai žalios iki tamsiai pilkos spalvos  Šiliniai viržiai – labai seniai liaudies medicinoje naudojami vaistiniai augalai. Dažniausiai šių augalų preparatais gydomos įvairios inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ligos, nes žolėje yra 0,3–0,4 proc. arbutino. Viržių antpilas skatina šlapimo skyrimąsi ir turi antiseptinių savybių. Šilinių viržių žolės dedama į vaistažolių mišinius, skirtus šlapimo nelaikymui gydyti. Žydinčių ūglių antpilas taip pat turi sutraukiamųjų savybių, skatina prakaito skyrimąsi, valo organizmą, palengvina atsikosėjimą, veikia kaip švelnūs raminamieji ir sutraukia kraujagysles. Nuoviro geriama peršalus ir kosint, sergant podagra. Šilinių viržių preparatai valo organizmą, todėl jie vartojami persirgus užkrečiamosiomis ligomis, po apsinuodijimų. Iš džiovintos, o paskui išmirkytos viržių žolės gaminamas skystas tepalas, kuriuo gydomas reumatas ir artritas, o šutekliai dedami ant sumuštų vietų, išnirusių sąnarių, nušalusios odos, vočių. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |