Gyvenimas tarp miesto ir kaimo. Taip būtų galima apibūdinti daugumos sodininkų gyvenimą. Pusę metų - daugiau ar mažiau pluša šešiuose aruose, kitą pusę - gyvena/vegetuoja "ant asfalto”.

Daugumos iš pusės milijono sodininkų ir jų šeimų narių iš esmės nepasikeis. Bent jau artimiausioje perspektyvoje. Jie ir toliau pusę metų gyvens pusiau kaime, o kitą - skaičiuodami laiką savo daugiabučiuose iki kito šilto sezono.

Pakeisti savo gyvenimo būdą iš esmės ir visam laikui apsigyventi kolektyvinio sodo 6 aruose pastatytame name ryžtasi nedaugelis.

Tiesa, į šį milžinišką sąrašą nederėtų įtraukti tų nedaugelių pensininkų - pasiryžėlių, kurie nusprendė: trūks - plyš gyvensiu/gyvensime sodo namelyje. Nors ir reikės šildytis tik krosnimi, malkas jai tampant iš artimiausio miškelio.

O praustis - bet kokioje didesnėje talpoje krosnyje pašildytu vandeniu. Tokį ar panašų gyvenimo būdą pasirinko (dažniausiai ne savo noru, o verčiami aplinkybių) jų atžalos, sukūrusios šeimas ir dėl elementariausio gyvenamojo ploto stokos išėjusios gyventi į tą kolektyvinio sodo sklypelį.

Tiksliau, namelį. Didžioji dauguma gi iš tos šimtus tūkstančių (Lietuvoje sodininkų mėgėjų daugiau, nei žvejų mėgėjų, nors šiaip pastarųjų armija pirmauja viso pasaulio šalyse) ir toliau dalins savo gyvenimą į minėtas dvi dalis. Ir praeitos valdžios palikimas (prakeikimas?) lydės juos iki gyvenimo galo.

Juk visų civilizuotų pasaulio šalių bent kiek geriau uždirbantys piliečiai gyvena visai kitą gyvenimo būdą: dirba - miestuose, o gyvena - priemiesčiuose. Mūsų gi nemaža miestiečių dalis ir toliau kaip triušiai laksto aplink tris objektus: butas, sodas, garažas. Suvienyti tai į viena, kaip jau minėjau, pavyko ar pavyksta nedaugeliui. O koks tiesiausias į tai kelias?

Butas mainomas į sodą

Be abejo, tokiais mainais niekas neužsiima. Butas - parduodamas, o už gautus pinigus ir statomas gyvenamasis namas paprastai jau turimame tame žemės sklypelyje. Tik tokiu atveju jau reikia derinti tėvų bei senelių interesus. Mat pastarieji tai nori, tai nenori gyventi kartu, nupirkti jiems atskirą butelį jau nelabai ir išeina - namo statyba, pasirodo, yra ne tokia jau ir pigi. Minėta buto transformacija į namą sode įvyksta greitai, jei antrosios kartos nevaržo senelių norai, o sodas yra pakankamai arti miesto.

Aišku, skaičiuojami bei įvertinami ir kiti faktoriai: kokie keliai, jų kokybė, atstumas iki sutuoktinių darboviečių, galės važinėti vienu automobiliu ar prireiks ir antro; kaip arti sodo yra visi socialinės paskirties objektai - vaikų darželis, mokykla, parduotuvė, poliklinika. Ir, aišku, labai svarbu: o kiek gi kainuos namo šildymas? Be abejo, tai priklausys nuo jo sienų varžos, langų kokybės ir bendros darbų kokybės.

Tačiau tokio būsto savininkas turi prieš butų daugiabučiuose gyventojus nenuginčijamą pranašumą: jis moka tik už sunaudotą energiją (dujas ar elektrą). O jei šildomasi tik krosnimi, o vandenį dušui bei virtuvės maišytuvui taipogi šildo taip vadinama "kolonėlė”, o malkos - iš artimiausio miško, tokiems gyventojams kuras apskritai nekainuoja. Tad jei visų įvertintų teigiamų faktorių suma nulemia neigiamus, tuomet paprastai ir apsisprendžiama tokiai transformacijai.

Tuomet jau seka veiksmai: savivaldybėje imamas derinti namo projektas, per tą laiką parduodamas butas ir pradedamos statybos. Visas procesas užtrunka metus - kitus. Tai - tik pačio namo statyba. Be abejo, viso gerbūvio tvarkymo darbai užtrunka žymiai ilgiau.

Aišku, yra ir kitas kelias - imti paskolą banke, kaip užstattą užstatant butą ar tą patį žemės sklypą sode. Tačiau jau nemažai žmonių yra gerokai nudegę su paskolomis (pasirodo, reikia labai atidžiai skaityti sutartyje tai, kas atspausdinta smulkiomis raidytėmis).

O ir patys bankai dabar žymiai atidžiau žiūri, kurioje miesto dalyje yra užstatomas butas ar - kuriame miesto priemiestyje tai pačiai operacijai numatytas sodo sklypas. Priežastis paprasta: bankus domina tik likvidus turtas.

Nors apsidrausdami visi Lietuvoje veikiantys užsienio bankai įkūrė antrines įmones, kurios ir prekiauja tuo perimtu skolininkų turtu, tačiau patys bankininkai ne kartą yra pabrėžę: tai - ne jų profilis. Tad, jei viskas klostysis sėkmingai (jūs ilgam neprarasite darbo, nesusirgsite ir pan.), banko paskola bus išmokėta. Ir tuomet nuosavybės dokumentuose bus jau įrašyta: namų valdos savininkas jau nebe bankas, o jūs, šio namo savininkas.

O kaipgi gyvena tie, kurie ir nekeis gyvenimo būdo?

Sodininkų budimo iš snaudulio metas prasideda jau vasario pradžioje. Iš visų maišelių - dėžučių imamos traukti į vis ilgėjančios dienos šviesą numatomų sėti augalų sėklos. Ir jau kovą ar balandį pagal žaliuojančias palanges galima aiškiai pasakyti: šiame bute gyvena užkietėję sodininkai. Aišku, vietoje to, kad namus paversti pusiau inspektu ir augalų laistymu galutinai sugadinti lakuotus dar jugoslaviškos sekcijos ar staliuko paviršius, visa tai galima gegužę nusipirkti turguose.

Bet, visų pirma, tai skaičiuojančiam sodininkui (ir ypač - pensininkams) yra nepriimtina: visų augalų daigai yra pakankamai brangūs. Ir jei paskaičiuoti, kiek kainuos jais užsodinti šiltnamį ir kiek galima tikėtis augalininkystės produkcijos (ją pavertus pinigais rugpjūčio mėnesio kainomis), ne vienas sodininkas prie pirkdamas gerai pagalvoja.

Antras momentas: save gerbiantis sodininkas (o tokių pas mus vis dar nemažai) gana įtariai žiūri į įvairiaspalvius sėklų pakelisu parduotuvėse ir labiau pasitiki savo sėkla.

Žinoma ir patikrinta. Aišku, gal kai kurių augalų sėklas jau būtų laikas ir atnaujinti, - juk ilgainiui išsigimsta net ir geriausios veislės. Tačiau pabandykite tai paaiškinti kokiam nors pensininkui Rapolui ar senjorei Teofilei: šiedu su grąsinimais patikins, kad jų sėkla - geriausia pasaulyje. Tebūnie taip.

Kita pavasario problema sodininkams tampa transportas bei…pačių sveikata. Mat visus tuos daigus/trąšas/kompostą dar reikia atsivežti į sodo sklypelį. Tuo tikslu išsitraukiama visą žiemą garaže prastovėjusi susisiekimo priemonė ar prašoma vaikų pagalbos. O tuomet laukia visi pavasariniai darbai - nuo kasimo iki ravėjimo.

Kas juos atliks? Ne visi jau sodininkai veteranai gali darbuotis su kastuvu ar grėbliu rankose, tad geruoju ar piktuoju jiems telieka apeliuoti į vaikų bei anūkų sąžinę. Šiai prabudus, paruošta dirva ir sulaukia jai skirtų sėklų bei sodinukų.

Arūnas Marcinkevičius, „Savaitė"

2011 birželio mėn. 19 d